Anglų kalba: ar įmanoma ją išmokti?

Statistika sako, kad 335 milijonai žmonių šiandien kalba angliškai kaip savo gimtąja kalba(1). Šiek tiek sunkiau su statistika apie tai, kiek žmonių mokosi anglų kalbos kaip antrosios, arba užsienio, kalbos: skaičiai svyruoja nuo įspūdingų 900 milijonų iki tik 150 milijonų. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad ateities kalbos yra kinų ir ispanų kalbos, todėl reikia suskubti jų mokytis, nes Kinijos ekonomika vystosi taip greitai, kad jau rytoj su viršininku iš Pekino sveikinsiesi jo gimtąja kalba, o kur dar naujos rinkos Naujajame žemyne... Dar neseniai Lietuvoje buvo populiarios skandinavų kalbos, ypač didiesiems skandinavų bankams čia perkėlus dalį savo paslaugų. Keliaujant didelėje grupėje po Vidurio Europos šalis, daug kur muziejuose gidas kalbės angliškai arba rusiškai, bet vis tiek prireiks vertėjo, nes pusė turistų iš Lietuvos nesupras arba rusiškai (jaunimas iki 35 metų), arba angliškai (žmonės virš 40 metų). Todėl nenuostabu, kad vis daugiau žmonių mokosi užsienio kalbų ir blaškosi, nuo kurios pradėti.

Mokytojas užsienietis ar mokytojas lietuvis? Ar mokytojas tebereikalingas?

Vilniaus edukologijos universitetas ruošia pedagogus darbui mokyklose, bet ir ne pedagoginio profilio aukštosios mokyklos pamažu suteikia papildomus pedagoginės pakraipos akademinius kreditus. Nors mano pedagogikos profesorė tvirtino, kad pedagogika supa žmogų nuo lopšio iki karsto, iš esmės darbui su suaugusiais asmenimis specialistų trūksta.  Asmuo, kuriam profesinė kvalifikacija leistų mokyti suaugusius asmenis, vadinasi andragogu, bet šiuo metu beveik nei viena Lietuvos aukštoji mokykla jų neruošia, tik Vytauto Didžiojo universitetas Kaune siūlo šios pakraipos bakalauro studijas. Tai skamba neįtikimai, juk turime ir vakarines suaugusiųjų mokyklas, ir neakivaizdines studijas, ir daug įvairių kursų, todėl pedagogas mokymo procese dirba ir kaip pedagogas, ir kaip andragogas.

Anglų kalbos padėtis yra išimtinė, nes yra keletas tarptautiniu mastu pripažįstamų pažymėjimų, patvirtinančių, kad šis mokytojas geba dirbti su suaugusiais asmenimis. Šių dokumentų prireiks norintiems gauti darbo vizą dirbti kalbų kursuose Azijos šalyse. Vienas gerai žinomas pažymėjimas yra CELTA (Certificate in English language Teaching to Adults), kitas vadinasi TEFL (Teaching English as a Foreign Language) (2). Šie intensyvūs kursai trunka apie mėnesį laiko, kur būsimi mokytojai derina teoriją ir praktiką, bei mokosi stovėjimo priešais klasę gudrybių. Be šio pažymėjimo, kai kurios Azijos šalys darbo vizai iš kandidato į mokytojus reikalauja turėti pasą iš tos šalies, kurioje anglų kalba yra gimtoji, todėl nemažai šių kursų absolventų lieka dirbti Europoje.

Taigi, Lietuvoje iš vienos pusės turime lietuvį pedagogą, kuris mokėsi 4-6 metus aukštojoje mokykloje ir jau greičiausiai turi darbo patirties, iš kitos pusės turime anglų kalbos gimtakalbį („native speaker“) asmenį, kuris dažnai net nėra pedagogas, o tik išklausė mėnesio trukmės kursus. Kuriam Jūs, norintis išmokti kalbą, suteiksite pirmenybę? O gal šiandienos pažangių technologijų dėka galima mokytis savarankiškai be mokytojo? Dilema.

Du anglų kalbos mokymo metodai: gramatika prieš komunikaciją.

Iki 1970-1980 m. pagrindinis kalbos mokymo(si) metodas buvo gramatikos vertimo („grammar translation“ ) metodas, kai studentai mokydavosi gramatiškai taisyklingos kalbos ilgą laiką prieš jos pritaikymą praktikoje. Šis metodas rėmėsi senosios graikų ir lotynų kalbų mokymo metodika. Daugiausia laiko studentai praleisdavo mokydamiesi kalbos gramatikos taisyklių ir versdami sakinius iš gimtosios kalbos į kalbą, kurios mokėsi, ir atvirkščiai. Užsienio kalbos mokymasis vykdavo dažniausiai studento gimtąja kalba, pagrindiniai tikslai buvo du: išmokinti studentus skaityti tekstus užsienio kalba ir tobulinti jų bendrus mąstymo įgūdžius, nes gramatikos taisyklėms aiškinti buvo naudojama dedukcija. Kalbėjimo ir klausymo įgūdžiams buvo skiriamas labai mažas dėmesys.

Iš keturių įgūdžių, kurie yra lavinami mokantis kalbos –skaitymo, rašymo, kalbėjimo ir klausymo- būtent klausymas yra svarbiausias, nes mes daugiausia laiko praleidžiame būtent klausydami, net ir savo gimtosios kalbos aplinkoje. Todėl nenuostabu, kad 1970-1980 m. įvyko metodikos lūžis ir į pirmaujančias užsienio kalbos mokymo metodikos gretas įžengė šiandien kalbų mokymosi metodikos madas diktuojantis komunikacinis metodas. Šio metodo esmė yra tokia: klaidas reikia taisyti tik tada, jeigu jos iš esmės pažeidžia komunikaciją, bet jeigu klaida netrukdo abiem pusėms suprasti viena kitą, ją taisyti nėra būtina.

Su komunikaciniu metodu susijusi „shitty language“ problema. Jau anksčiau aptarti anglakalbiai dėstytojai labai dažnai nemoka išaiškinti savo gimtosios kalbos gramatikos kursų lankytojams, todėl jie skiria daug laiko naujiems žodžiams ir frazėms, kas patinka daugeliui už kursus pinigus mokantiems studentų, nes vargo žymiai mažiau, nei bandant suvokti tai kuo gi anglų kalboje  skiriasi taisyklingas veiksmažodis nuo netaisyklingo.  Čia reikia būti teisingiems ir pasakyti, kad gimtosios kalbos taisyklių nežinojimas nė kiek nesumenkina anglakalbio mokytojo kompetencijos, nes kuris jau iš mūsų nesudvejojęs pasakys, kuom lietuvių kalboje skiriasi prielinksnis nuo prieveiksmio, arba kaip atrodo sudėtinis mišrusis sakinys? Todėl pagrindinė komunikacijos metodo problema yra ta, kad labai dažnai reikia klaidų netaisyti, dar reikia skatinti bendravimą tarp studentų, taikyti problemų sprendimo užduotis, pakreipti pamokos eigą taip, kad pats studentas savo klaidas suprastų ir ištaisytų. Ir čia mokytojas  rizikuoja, kad stropioji Marytė pamokos pabaigoje garsiai prie visų pasakys: „Jonas šiandien padarė tris klaidas, o Jūs netaisėte. Kodėl? Juk kursai nėra nemokami.“ Juk ne kiekvienas studentas geba suprasti metodikos subtilumus, nors kurso pradžioje rekomenduojama juos aptarti.

Mokytojo kalbėjimo laiko mažinimas ir studento kalbėjimo laiko didinimas pamokoje yra viena iš esminių šiandienos kalbų mokymosi aktualijų, o su kompiuterio atsiradimu mūsų gyvenime populiarėja neakivaizdiniai kursai, kuriuose studentui suteikiama didelė mokymosi autonomija.

Anglų kalbos mokymosi baubai: kaip juos įveikti?

Didėjant studento autonomijai, mokytojo reikalingumo klausimas išlieka aktualus. Man pritaria daug besimokančių žmonių: mokytojo rolė mokymo(si) procese yra drausminanti, pvz., atvykti į pamoką neatlikus namų bus tiesiog gėda-pelėda. Mokytojas išaiškina naują gramatiką ir padeda išversti sudėtingesnius žodžius, bet didžioji mokymosi proceso dalis vyksta studento aplinkoje jau uždarius klasės duris, arba turint sveikatos ir kantrybės kalbą mokantis visiškai savarankiškai.

Vienas iš dažnai pasitaikančių „baubų“  yra tai, kad suaugęs žmogus pats nusistato, ko nori mokytis, tačiau jo norai neretai prasilenkia su galimybėmis. Labai dažna situacija mano praktikoje: kaip perkūnas iš giedro dangaus į buhalterinės apskaitos skyrių, kur dirba vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, trenkia žinia, kad jų firmą nupirko Norvegijos firma. Toliau pasakoma, kad arba darbuotojai išmoks angliškai, arba bus atleisti. Ir štai asmuo, kuris nemoka angliškai net prisistatyti, nori ir net turi per kokius tris artimiausius mėnesius išmokti daryti angliškas finansinės ataskaitos pristatymus. Arba dar blogiau-yra siunčiamas trims savaitėms į JAV, į komandiruotę. Nes tiesiog nėra kito kandidato-visi vienodai nemoka anglų kalbos, ir jam teko „trumpasis šiaudas“.

Kitas dažnai pasitaikantis „baubas“ yra katastrofinė laiko stoka. Pradedantiesiems rekomenduojama lankyti pamokas du kartus per savaitę po dvi akademines valandas, bet daug reikės dirbti namie savarankiškai, o pažengusiems galima mažinti laiką klasėje su mokytoju ir didinti savarankiško darbo krūvį. Labai daug žmonių nesusitvarko su savo tiesioginio darbo krūviu ir dėl to nukenčia kursai, tačiau su kalba reikia nuolatos dirbti, nes jeigu būtų įmanoma už sumokėtus pinigus atidaryti galvą ir prikrėsti kalbos, visi būtume poliglotai. Deja, realybė kitokia.

Dar vienas „baubas“ yra praktikos stoka. Tiesa, dabar žmonės naudojasi internetu, keliauja, žiūri filmus, skaito knygas, turi užsieniečių kolegų, todėl aplink juos susikuria kad ir nedidelė, bet angliška aplinka. Tačiau išlieka nemažas skaičius žmonių, kuriems nepavyksta tokios aplinkos susikurti, ir vienintelė galimybė pabendrauti angliškai yra pamokoje su mokytoju.

Įvairūs su amžiumi arba vaikų pajuoka susiję „baubai“ kamuoja dažną vyresnio amžiaus žmogų. Kartais visai realiai svarstau pasiūlyti apsilankyti pas psichologą, nes su studento vidiniais demonais kovoti nėra mano kompetencijos ribose.

Bet vienas stambiausių „baubų“ yra motyvacijos stoka. Kalbos mokymosi procesas vyksta pagal „Plokštumos/plokštikalnio kreivę“ („Plateau effect“). Pradedantieji mokytis kalbos žmonės padaro staigią pažangą, nes labai greitai pramoksta naujų žodžių, paprastų struktūrų, kelis pagrindinius gramatinius laikus. Pradžiamokslio kurso pabaigoje jie jau turi gebėti pristatyti, papasakoti apie savo šeimos sudėtį, pomėgius, dienotvarkę, ką veikė praeitą savaitgalį, operuoti tam tikromis bendravimo frazėmis kaip atsiprašyti, paklausti kelio, padėkoti, užsisakyti kavinėje, pasiklausti laiko...Tai yra labai daug. Tačiau paskui procesas sulėtėja ir, pasiekus maždaug B1-B2 lygį, mokymosi kreivė nustoja kilusi aukštyn ir ilgą laiką eina tolygiai. Taip atsitinka todėl, kad studentas įvaldo pagrindinius anglų kalbos laikus ir gramatines struktūras, susidaro žodžių bagažą, ir kurį laiką atrodo, kad nieko naujo mokymosi procese nevyksta. Čia daugelis studentų palūžta ir nustoja mokęsi, nes apčiuopiamo rezultato nebėra. Į klausimą, ką daryti, atsakydami suka galvas daugelis švietėjų, pripažintų vadovėlių autorių. Kol kas yra vienas atsakymas: skaityti. Skaityti originalo kalba, mokytis naujų žodžių ir frazių, ir turtinti savo žodyną kol mokymosi kreivė vėl ims kilti.

Raudona linija paveikslėlyje padės lengviau įsivaizduoti kaip atsiranda plokštumos efektas mokymosi procese (3). 

By Pieter Kuiper (Own work) [Public domain], via Wikimedia Commons. 

Mokytojas nemiršta, jis gyvena tol, kol gyvena jo paskutinis mokinys. Tai paaiškina nematomą kalbos mokymosi pusę. Labai dažnai viskas, ko reikia, yra stresinė situacija. Ne kartą teko girdėti pasakojimus apie tai, kaip žmogus sunkiai vargo krimsdamas anglų kalbos karčiąsias šaknis. Ir štai- atostogos užsienyje, vidury niekur sugenda mašina. Reikia kreiptis pagalbos, aiškinti bėdą, derinti finansinius klausimus. Ir štai, atsiveria visos čakros, kad ir darkyta anglų kalba, bet žmogus, kuris sielvartavo dar praeitą savaitę klasėje, dabar sėkmingai išsprendžia problemą. Tegul ir supainioja prielinksnius ar nesuderina veiksmažodžio, bet mašina juk važiuoja. Toks pavyzdys tik parodo, kad dauguma „baubų“ tūno po mūsų sąmonės paklode ir laikas paimti jiems šluotą.

Vietoje patarimo

Nemažai iečių sulaužyta ieškant tos tikrosios metodikos. Nėra vieningo kalbų mokymosi sėkmės recepto: vieniems padeda žodžių mokymasis, kitiems-knygų skaitymas, dar kitiems- Skype pokalbiai su anūkais Amerikoje, kurie nebekalba savo protėvių kalba. Kai Dievas išvarė pirmuosius žmones iš Edeno, Jis sakė, kad dabar šiems nepaklusniems sutvėrimams teks savo kaktos prakaitu užsidirbti duoną, tik Kūrėjas pamiršo paminėti, kad prakaito neišvengsime ir eidami į mokslo šviesą. Svarbiausia mokymosi eigoje yra teigiamas nusistatymas ir mokymosi malonumas, ir tada visos kalbos Jums pavaldžios. Galbūt ne šiandien, galbūt ne rytoj, galbūt po metų ar dviejų, bet užsienio kalbą išmokti tikrai yra įmanoma dėl vienos labai paprastos priežasties-joks sąžiningas darbas nelieka be atlygio. „A rolling stone gathers no mosss“ („Ant riedančio akmens neauga samanos“), sako angliška patarlė. Tad išsirinkite kalbą ir pradėkite riedėti jau šiandien. 

Išnašos.

(1) 335 mln žmonių kalba angliškai gimtąja kalba, šaltinis Summary by language size. 

(2) CELTA šaltinis CELTA (Certificate in Teaching English to Speakers of Other Languages)

      TEFL šaltinis Welcome to TEFL.com

(3) Plokštumos efektas, šaltinis Plateau effect.