Aš bijau kalbėti. Padėkite atidaryti Johari langą!

Ne taip jau retai į mane kreipiasi gana neblogai angliškai mokantys asmenys, kurių pagrindinė problema-baimė kalbėti. Tenka tada pedagogui įlįsti į psichologo kailį.

Niekad rimtai nenagrinėjau šitos problemos. Viskas susivesdavo į confidence building. Jeigu žmogus profesionalaus pedagogo užtikrinamas, kad jo anglų kalbos žinios yra labai geros, baimė kalbėti viešai dažnai dingsta. Todėl ir manau, kad šios baimės šaknys slypi pasitikėjimo savimi stokoje.

Bet pasirodo, kad šita problema turi netgi mokslinį pavadinimą: glosofobija (graikų kalba glossa (liežuvis) + phobos (fobija, baimė)). Negydoma glosofobija gali peraugti į public speaking anxiety, t.y. viešojo kalbėjimo baimę. 

Jūs kenčiate nuo glosofobijos, jeigu Jums pasireiškia šie simptomai (1):

1) baimė prieš kalbėjimo aktą viešai arba vien tik pagalvojus apie būsimą kalbėjimą viešai

2) vengimas visokių projektų ir renginių, kurių metu Jums reiktų kalbėti viešai

3) fiziniai simptomai kaip pykinimas ar panika

Yra manoma, kad 75% visų žmonių yra kada nors patyrę glosofobiją.

Tačiau konkrečiai mano atveju, žmonės kenčia nuo baimės kalbėti užsienio kalbą. Galbūt jie bijo, kad jų anglų kalbos žinios yra per menkos, bijo suklysti, bijo panaudoti ne tą prielinksnį, bijo nepataikyti gramatinio laiko. Turėjau atvejų, kai mano studentai atsiliepdavo telefonu ir mesdavo ragelį vien dėl to, kad jiems skambinęs žmogus kalbėdavo angliškai.

Aš pati turėjau didelių kompleksų mokykloje. Man atidaryti uždarytas klasės duris pavėlavus buvo kančia- aš verčiau praleisdavau tą pamoką valgykloje. Baimė sukaustydavo vien pagalvojus, kad teks pertraukti pamoką ir viešai atsiprašyti pavėlavus. Verčiau mirtis. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad dabar pačiai tenka valdyti minią- esu ir pedagogė, ir gidė. Ir galiu tvirtai pasakyti, kad žinojimas, ką ir kada kalbėti, suteikia pasitikėjimo savimi. Todėl tiek pamokai, tiek ekskursijai reikia ruoštis, reikia daryti namų darbus.

Todėl ir sakau, kad objektyvi nuomonė iš šalies yra gerai. Už tai, o ne už papildomą anglų kalbos gramatikos pamoką, ir mokama man alga.

Klausimas: ar mūsų baimė viešai kalbėti yra įtakota užsienio kalbos mokėjimo lygio?

Negaliu nesistebėti, kaip pedagogika siejasi su psichologija. Galbūt, psichologijos paskaitų poreikis ruošiant pedagogus yra netgi didesnis nei metodikos paskaitų. Nes esminis pedagogikos tikslas yra sukurti gerą žmogų, o ne išmokyti jį anglų kalbos, geografijos ar matematikos. Todėl manau esant tikslinga kalbėti apie tai, kas psichologijoje vadinama manasis Aš.  Tai padės suprasti Johari langas (2).

Joe Luft ir Harry Ingram primieji aprašė tai, kas šiandien žinoma kaip Johari langas.

"Johari Window" by w:User:Simon Shek/

http://en.wikipedia.org/wiki/Image:Johari_Window.PNG. 

Licensed under Public Domain via Wikimedia Commons.

Pirmas kvadratas yra sau ir kitiems žinomas viešasis Aš. Antras kvadratas yra nežinomas sau, bet žinomas kitiems aklasis Aš. Trečias kvadratas yra žinomas sau, bet nežinomas kitiems slaptasis Aš. Ketvirtas kvadratas yra nežinomas nei sau, nei kitiems pasąmoningasis Aš. Kvadratai nėra vienodo dydžio, jų dydis priklauso nuo konkrečios asmenybės. Kvadratų dydis gali kisti, jeigu žmogus domisi saviugda ir lanko įvairias savęs pažinimo programas (3).

Vienas iš pasitikėjimo įgijmo metodų yra naudoti savo patirtį pamokų metu. Žinoma, visada galima meluoti :-) Juk visi žinome tą atvejį, kai mokytoja paklausia kas norėtų papasakoti kaip praleido savaitgalį ir klasėje įsivyrauja mirtina tyla. Net šūstriausi klasės šaunuoliai iš paskutinio suolo nuščiūva. Tokiu atveju, tenka giliai įkvėpti oro ir pasakyti : „O vat aš šeštadienį buvau kine. Žiūrėjau filmą apie...“ Todėl pabandysiu panagrinėti Johari langą pagal savo asmenį. 

Viešojo Aš arenoje yra tokia informacija, kaip vardas ar profesija. Taigi, aš esu Elė ir dirbu anglų kalbos mokytoja. Aklasis Aš susijęs su tuo, kaip mus mato aplinkiniai, bet mums patiems tai nesuvokiama. Tai gali būti kokia nors pastaba dėl per didelio išsikvėpinimo. Sunku pateikti asmeninį pavyzdį, bet man kartais pasako, kad per garsiai kalbu :-) Slaptasis Aš po fasadu slepia mūsų baimes ar fantazijas. Nenorėčiau čia Jūsų trikdyti, todėl tiek savo baimes, tiek fantazijas pasilaikysiu sau. Pasąmoningasis Aš yra tamsusis arkliukas, nes šiame kvadrate slepiasi tai, kas nežinoma nei mums, nei kitiems. O kuriame kvadrate slypi baimės kalbėti viešai šaknys? Teorija sako, kad mūsų fobijos slepiasi po fasadu pas slaptąjį Aš. 

Aktoriai nevynioja žodžių į vatą ir vadina čia aptariamas problemas stage fright, t.y. scenos baimė. Jis pasireiškia asmenims, kenčiantiems nuo social anxiety disorder, t.y. tam tikrą socialinį sutrikimą. Barbra Streisend irgi nuo jos kentėjo.

Žinoma, visa tai labai gražu, bet ką daryti, kaip padėti žmogui, kenčiančiam nuo viešojo kalbėjimo baimės. Turbūt visi žinome tą pasiūlymą, kad reikia auditoriją įsivaizduoti vienais apatiniais. Tik kažkodėl ginantis filologijos magistro darbus šis mano pasiūlymas mano stresuojančių kursiokių tarpe palaikymo nesusilaukė :-)

Žinoma, yra ir solidesnių problemos sprendimo būdų, bet čia jau nebe Protingos Pedagogės kompetencija. 

Išnašos.

(1) Kas yra glasofobija, šaltinis Glosofobija

(2) Johari langas, šaltinis http://psichika.eu/blog/johari-langas/
(3) Aš kvadratus gerai aiškina, ir šiaip apie bendravimo psichologiją įdomiai parašyta Kauno technologijos universitetas. Bendravimo psichologija. PDF formatas.